Susitikimai

Pokyčiams įkvepiančios stovyklos Paberžėje

Legendinė Paberžės erdvė iki šiol traukia dvasingumo ir įkvėpimo ieškančius žmones. Šią vasarą, birželį, šis ramus gamtos ir sakralumo kampelis atgijo nuo vaikų balsų ir juoko. Muziejuje įsikūrusios Mažojo princo dirbtuvės buvo kupinos kūrybos, savęs pažinimo, bendravimo, naujų žinių ir patirčių.

Birželio mėnesį Paberžėje, senojoje klebonijoje, viena po kitos buvo apsigyvenusios net keturios stovyklautojų grupės – vaikai, paaugliai bei juos lydintys mokytojai, iš viso 91 žmogus. Tai buvo Dotnuvos pagrindinės mokyklos mokiniai nuo 1 iki 10 klasės bei viešosios įstaigos „Laiptai į viltį“ vaikų dienos centro lankytojai. Visi jie – projekto „Elgsenos keitimo iniciatyvos Kėdainių rajono vaikams ir jaunimui“ dalyviai. Stovyklų dalyvius aplankė ir su stovyklautojų edukaciniais užsiėmimais, veiklomis, liaudies meistro darbais susipažino Kėdainių rajono savivaldybės mero pavaduotojas Paulius Aukštikalnis.

Nauja patirtis kitokioje aplinkoje

Buvimas išskirtinėse erdvėse vaikams buvo visiškai nauja patirtis. Tokį ir numatėme tikslą – supažindinti su kitokia aplinka, kultūrine bei edukacine veikla, kuri vyksta Paberžėje. Tai ir 1863 metų sukilimo muziejus, bažnyčia ir jos pastatų kompleksas, o ką ir bekalbėti apie Paberžėje gyvenantį ir kuriantį medžio drožėją Gendrutį Galvanauską, kuris taip pat dalyvavo mūsų edukacinėse programėlėse. Vaikai savo akimis galėjo išvysti, kaip gimsta medinė skulptūra, pasikalbėti su menininku ir paklausti to, kas juos domino.

Stovyklautojai patyrė jiems naujų ir nepaprastai įdomių dalykų: dalyvavo žygiuose į Bakainių piliakalnį, esantį už 7,5 km nuo stovyklavietės, rungėsi komandinėse rungtyse, dalyvavo fizinio aktyvumo užsiėmimuose, be to, labai daug dėmesio buvo skirta istorinei-kultūrinei stovyklos programos daliai. Vaikai susipažino su žibalinių lempų ekspozicija, „graždankos“ rašymu, apskritai su visais Paberžėje esančiais liaudies ir religinio meno objektais, apie kuriuos galėjo klausti, juos paliesti, patirti.

Daug sužinojo ir atrado

Mažojo princo dirbtuvėse susimąstyti apie savo gimtąjį kraštą ir savo šeimos istoriją vaikus paskatino edukacinis užsiėmimas valstybingumo simbolių tema bei užduotis sukurti savo šeimos herbą. Panašų poveikį vaikams ir paaugliams turėjo ir filmų apie M.K. Čiurlionį, Tėvą Stanislovą, režisierių A. Matelio ir A. Stonio filmo „Skrydis per Lietuvą arba 510 sekundžių tylos“ peržiūros.

Stovykla buvo skirta ir vaikų saviraiškai: Mažojo princo dirbtuvėse vyko dailės terapijos užsiėmimai, kurių metu vaikai piešė ir kartu su specialiste apžvelgė savo jausmus, nuotaikas, santykį su draugais, kitaip tariant, mokėsi pažinti save.

Daug veiklų vyko lauke, praktiškai visą dieną vaikai praleisdavo gamtos apsuptyje. Paberžėje, medžių pavėsyje ir šalia čiurlenančio upelio, nebuvo taip karšta. Vaikai gamtoje ne tik žaidė, mokėsi pažinti medžius, pynė žolynų vainikus, bet ir rūpinosi Paberžės teritorija: talkino ravėdami, grėbdami, prižiūrėdami senąsias kapines bei visą aplinką. O kur dar vakariniai pasisėdėjimai prie laužo, prasmingi pokalbiai su Kėdainių dekanu, kunigu Norbertu Martinkumi, kuris taip pat labai rūpinosi stovyklautojais.

Pasiūlė alternatyvą mobiliesiems telefonams

Mūsų idėja pasiūlyti vaikams kitokį laisvalaikį, atitraukti juos nuo išmaniųjų technologijų, išsipildė su kaupu. Vaikai savo atsiliepimuose minėjo, kad buvo didelis užimtumas, vardijo jiems įsiminusias veiklas, patirtis.

Tam tikrą rimtį ir išskirtinumą stovyklai suteikė ypatinga Paberžės erdvė. Vaikai ir patys pasikeitė – pradžioje atvažiavusi grupė būdavo lekianti, skubanti, triukšminga, o trečią dieną stovyklos dalyviai jau tapdavo tylesni, ramesni, susikaupę. Nedidelė dalis stovyklos užsiėmimų vyko Kėdainių mieste: vaikai grupelėmis lankėsi Kėdainių dekanate, Kėdainių krašto muziejaus Arnetų name ir susipažino su amatais, miesto parke vyko komandinės užduotys.

Stovyklos organizatoriai ir dalyviai dėkingi žmonėms, kurie prisidėjo prie stovyklos sėkmės. Ypač – muziejininkėms Alinai Galvanauskienei ir Reginai Galvanauskienei, kurios lydėjo stovyklautojus nuo pirmos atvykimo minutės iki išvykimo. Šių moterų noras perduoti jaunajai kartai savo žinias – brandi moralinė vertybė.

Tekstas ir nuotraukos Danguolės Avižiuvienės